Kodėl taip sunku ryžtis pakeisti darbą — ir kas iš tikrųjų sulaiko?

Per visus šiuos metus dirbdami su atrankomis pastebime vieną tą patį modelį, kuris kartojasi nepriklausomai nuo pozicijos, amžiaus ar srities — žmogus pirmą kartą pagalvoja apie darbo keitimą gerokai anksčiau, nei realiai pradeda ieškoti, o tarp šių dviejų momentų dažniausiai praeina ne savaitės, o metai, per kuriuos nepasitenkinimas kaupiasi, bet sprendimas vis atidedamas kitam kartui, kitam ketvirčiui ar tiesiog „geresniam laikui“.

Kai galiausiai kalbamės su žmonėmis, kurie darbą jau pakeitė, beveik niekas nesako, kad gailisi tai padaręs — dauguma sako tą patį: gaila, kad taip ilgai delsė. Todėl verta atsakyti į klausimą, kuris iš tikrųjų slypi po šiuo delsimu — kas realiai sulaiko žmones darbe, kurio jie nebenori, ir kodėl priežastis retai būna ta, kurią įvardijame pirmiausia.

Kodėl darbo keitimas atrodo rizikingesnis, nei yra iš tikrųjų?

Dabartinis darbas, koks jis bebūtų, yra žinomas dydis — žinomas atlyginimas, žinomi kolegos, žinomos taisyklės, net jeigu tos taisyklės žmogų ir vargina, o bet koks naujas darbas, kad ir kaip patraukliai jis atrodytų pokalbio metu, iki pirmos darbo dienos išlieka nežinomuoju, todėl smegenys jį automatiškai suvokia kaip rizikingesnį pasirinkimą, nepriklausomai nuo to, kiek objektyviai geresnės sąlygos siūlomos.

Ši asimetrija tarp žinomo diskomforto ir nežinomos galimybės yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės lieka darbe, kuris jų jau nebetenkina — ne todėl, kad naujas darbas objektyviai blogesnis, o todėl, kad dabartinio darbo trūkumai jau tapti pažįstami ir todėl atrodo valdomi, o naujo darbo trūkumai dar nežinomi ir todėl atrodo grėsmingesni, nors realybėje jų gali būti mažiau arba jie gali būti visai kitokie.

Kas iš tikrųjų laiko žmogų darbe, kurio jis nebenori?

Kalbėdami su žmonėmis, kurie ilgą laiką svarstė darbo keitimą, bet vis atidėliojo, dažniausiai išgirstame ne vieną, o tris skirtingas priežastis, kurios iš išorės atrodo panašiai, tačiau iš tikrųjų reikalauja visiškai skirtingų sprendimų — ir kol šios trys priežastys nėra atskirtos viena nuo kitos, žmogus dažnai bando spręsti ne tą problemą, kurią realiai turi.

Pirmoji priežastis — paprastas nuovargis, kuris praeina po poilsio, atostogų ar laikino krūvio sumažėjimo ir kuris nereiškia, kad reikia keisti darbą, o reiškia, kad reikia pailsėti. Antroji priežastis — netinkamas konkretus darbas, kai pati veikla, turinys ar atsakomybės nebeatitinka to, kas žmogui natūraliai sekasi ir teikia energijos, ir tokiu atveju kartais užtenka pakeisti ne darbovietę, o tai, ką toje darbovietėje darote. Trečioji priežastis — netinkamas vadovas arba organizacinė kultūra, ir būtent ši priežastis dažniausiai iš tikrųjų reiškia, kad reikia keisti darbą, nes santykio su tiesioginiu vadovu ar organizacijos kultūros iš vidaus pakeisti beveik neįmanoma.

Problema ta, kad iš vidaus visos trys priežastys jaučiasi vienodai — kaip bendras noras „kad viskas būtų kitaip“ — todėl žmogus, nesugebėjęs jų atskirti, dažnai priima sprendimą, kuris neišsprendžia to, kas iš tikrųjų jį vargina, ir po kurio laiko atsiduria toje pačioje vietoje, tik jau su nauju darbdaviu.

Kodėl priežastis retai būna pinigai?

Kai žmonių klausiame, kodėl jie svarsto keisti darbą, atlyginimas beveik visada paminimas pirmas — jį lengviausia įvardyti ir jis skamba kaip racionaliausia priežastis, apie kurią patogiausia kalbėti tiek sau, tiek kitiems. Tačiau kai pokalbis pratęsiamas giliau, dažniausiai paaiškėja, kad atlyginimas iš tikrųjų yra visai neblogas, o tikroji priežastis slypi kitur — sekmadienio vakare, kuris kaskart prisiminus artėjantį pirmadienį subjursta, pokalbiuose apie darbą, kurių namie norėtųsi mažiau, arba energijoje, kurios vakare nebelieka žmonėms, dėl kurių iš tikrųjų dirbama.

Pinigai yra patogi priežastis, nes ji neverčia giliau analizuoti santykio su darbu, vadovu ar savimi — daug paprasčiau pasakyti „noriu daugiau uždirbti“, nei pripažinti, kad darbas nebeteikia prasmės arba kad kasdien einate dirbti su vidiniu pasipriešinimu, kurio pati sau nemokate paaiškinti.

Kaip atskirti laikiną nuovargį nuo tikro poreikio keisti darbą?

Praktinis būdas, kurį dažnai siūlome žmonėms, svarstantiems šį klausimą, yra paprastas — pasitikrinti save po ilgesnio poilsio, tarkime, po savaitės ar dviejų atostogų, kai organizmas realiai atsistato. Jeigu grįžus mintis apie darbą vis dar kelia tą patį vidinį pasipriešinimą, kurį jautėte prieš atostogas, tai jau nebe paprastas nuovargis, o signalas, kad problema slypi giliau, nei laikinas krūvio padidėjimas.

Kitas naudingas klausimas — ar nepasitenkinimą sukelia konkretus, apibrėžiamas dalykas, kurį teoriškai galima pakeisti esamoje darbovietėje, ar tai bendras, sunkiai apibrėžiamas jausmas, kad esate ne savo vietoje. Pirmuoju atveju verta pirmiausia pabandyti pasikalbėti su vadovu ir pažiūrėti, ar situacija gali pasikeisti iš vidaus, o antruoju atveju pokalbis su vadovu retai ką pakeičia, nes problema yra ne konkrečioje užduotyje, o pačiame santykyje su darbu ar organizacija.

Ką daryti, kai neaišku, ko norite?

Dažnai žmonės delsia keisti darbą ne todėl, kad bijo pokyčio, o todėl, kad nežino, ko iš tikrųjų norėtų vietoj esamo darbo, o toks neapibrėžtumas atrodo pakankama priežastis nieko nedaryti. Tačiau tai, kad nežinote, ko norite, nėra kliūtis pradėti — dažniausiai žmonės daug tiksliau žino, ko nebenori, ir būtent nuo šio, o ne nuo „svajonių darbo“ apibrėžimo verta pradėti bet kokį karjeros pokyčio procesą.

Surašius konkrečiai, kas dabartiniame darbe labiausiai išsunkia — ar tai darbo turinys, ar žmogus, kuriam atsiskaitote, ar tempas, ar komandos kultūra — dažnai paaiškėja daug aiškesnis kelias į priekį, nei bandant iš karto atsakyti į klausimą „kokio darbo aš noriu“, į kurį atsakyti iš karto retai kada pavyksta.

Darbo keitimas retai kada yra vienas didelis sprendimas, priimamas per vieną vakarą — dažniau tai yra procesas, kurio pirmas žingsnis nėra CV atnaujinimas ar skelbimų peržiūra, o sąžiningas atsakymas sau, kuri iš trijų priežasčių — nuovargis, netinkamas darbas ar netinkamas vadovas — iš tikrųjų jus laiko vietoje. Kai šis klausimas atsakomas sąžiningai, likę žingsniai paprastai tampa daug aiškesni.

Spalio 1 d. kviečiame į nemokamą seminarą „Kaip pagaliau išdrįsti pakeisti darbą?“, kuriame kartu su Diana Soprana nagrinėjame šį procesą žingsnis po žingsnio — ne kaip parašyti CV, o kaip suprasti, kas jus iš tikrųjų laiko darbe, kurio nebenorite. Registracija: soprana.lt/renginiai/seminaras-kaip-pakeisti-darba